Vilniaus gedimino technikos universiteto
tautinių šokių ansamblis
Vilniaus Tech Tautinių šokių ansamblis "Vingis"

Istorija

1962 metais rugsėjo mėnesį, Kauno Politechnikos instituto Vilniaus filiale buvo įkurtas pirmasis meno saviveiklos kolektyvas – šokių ratelis. Jam vadovauti buvo pakviestas Adomas Gineitis, buvęs Valstybinio ansamblio „Lietuva“ šokėjas, Vilniaus Universiteto Dainų ir šokių ansamblio choreografas – pedagogas. Pirmasis ratelio koncertmeisteris – Juozas Gumauskas. Repeticijos vyko centriniuose KPI Vilniaus filialo rūmuose Gorkio g. 73.

Po dviejų mėnesių darbo pirmame koncerte, 1962 metų lapkričio 4 dieną, buvo atlikti keli tuo metu populiarūs lietuvių tautiniai šokiai. Koncertavo 4 šokėjų poros, o akordeonu jiems akomponavo Juozas Gumauskas, po to daugiau nei 20 metų buvęs aktyvus kolektyvo narys, pelnęs dalyvių pagarbą ir meilę. Drabužiai šiam koncertui buvo gauti iš „Lietuvos“ ir VVU ansamblių. Tai buvo didelio ir gražaus kelio pradžia.

Pirmieji metai daugiau buvo organizacinio pobūdžio. Tai patalpų, kostiumų, finansų klausimai. Kitais mokslo metais nemažas būrys pirmakursių papildė jau egzistuojantį kolektyvą, kuriame esanti struktūra ir entuziastingieji senbuviai sudarė palankias sąlygas išplėsti sudėtį iki aštuonių porų. Tad 1964 metais kolektyvas jau buvo žinomas Vilniaus mieste ir apylinkėse, bei tapo pajėgus dalyvauti rajoninėje, o netrukus – ir respublikinėje meno kolektyvų peržiūroje.

Pirmasis dalyvavimas studentų „Gaudeamus“ šventėje dar labiau suartino kolektyvą, buvo pamatyta, kaip dirba kiti mūsų respublikos, latvių bei estų mėgėjai.

Prasidėjus 1967-iesiems metams, šokių kolektyvas buvo praplėstas iki ansamblio – įkurtas liaudies instrumentų orkestras. Meno vadovas – A. Gineitis, orkestro vadovas – J. Mikolaitis, kanklininkių vadovė – A. Gajauskaitė. Atsiradus galimybė koncertuoti savarankiškai, praturtinamas repertuaras, o akompanimentas įtaigesnį padarė ir patį šokį. Tris metus šokėjai ir orkestrantai demonstravo brandų meninį lygį, koncertavo respublikoje ir už jos ribų, dalyvavo konkursuose, peržiūrose, visose respublikinėse šventėse. Koncertai tapo aukšto lygio, žiūrovų buvo gerai įvertinti.

Vadovui A. Gineičiui perėjus į pramoginių šokių sritį, teko ieškoti naujo vadovo. Keturių metų laikotarpyje trumpiau ar ilgiau dirbo A. Kirilauskas, P. Repečka, B. Navickaitė. 1971 metų rugsėjį pirmą kartą buvo suburta vokalinė grupė, vadovaujama A. Pugžlio, tačiau netrukus ir ji, ir liaudies instrumentų orkestras iširo, sumažėjo koncertų, o šokėjai šoko tik akomponuojant akordeonui, retkarčiais – pučiamųjų orkestrui.

1974 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto rektorato sprendimu buvo iškeltas uždavinys atgaivinti ir išplėsti kolektyvą iki dainų ir šokių ansamblio lygio. Tuo tikslu pakvietė meno vadovu dirbti Ričardą Tamutį, kuris Aukštojo mokslo ministro įsakymu buvo perkeltas iš Kauno Politechnikos instituto į Vilnių – jo gimtąjį miestą. Buvo priimti du choreografai G. Vėžauskas, V. Bukėnaitė, liaudies instrumentų orkestro vadovu tapo A. Jonušas, kanklių vadove A. Šapokaitė, kaimo kapelai vadovavo E. Pundys, chorui A. Pūgžlys, o jiems akomponavo J. Gumauskas ir A. Baleniūnas.

Buvo sudaryta 9 studentų valdyba, kuriai pavesta spręsti visus vidaus organizacinius klausimus, kontroliuoti dalyvių lankomumą, prižiūrėti ir tvarkyti repeticijų patalpas (o jų buvo net septynios). Valdybos pirmininkas tinkamai atstovaudavo ansambliui studentų organizacijose. Ši graži tradicija kiekvienais mokslo metais šiek tiek keisdavosi, įgaudama vis kitokių formų ir tęsiasi iki šių dienų.

Išaugusiam kolektyvui buvo patikimos vis svarbesnės užduotys: atstovauti ne tik institutui, bet ir Vilniaus miestui, respublikai. Sudalyvauta daugybėje koncertų ir renginių, kurių neretai būta net kelios dešimtys per metus, o vien 1976-77 mokslo metais jų surengta net 44!

1977 metais intensyvų darbą vainikavo premjera „Kai aš jojau per Vilniaus miestelį“. Jai R. Tamučio sukurtas kūrinys „Agotėlė“ tapo lietuviško šokio klasika, apkeliavo daugybę pasaulio šalių ir jį jau yra šokę beveik visi Lietuvos šokių kolektyvai.

1979 metais už žymius kūrybinius pasiekimus ansambliui suteikiamas „Vingio“ vardas. Būdamas meniškai pajėgus Vingio ansamblis kasmet siunčiamas atstovauti Lietuvai į Lenkiją, Jugoslaviją, Airiją ir Angliją. Turėdamas dvi savarankiškas šokėjų grupes, du orkestrus, merginų ir vaikinų vokalines grupes visose peržiūrose, konkursuose, festivaliuose kolektyvas gauna pagyrimo raštus, aukštus įvertinimus, prizus ir diplomus.

Antroji premjera įvyko 1982 metais. Jai suruoštas naujų šokių, dainų ir muzikos koncertas „Mūsų kaimynėliai“.

Naujais meno kūriniais domėjosi ne tik žiūrovai, bet ir meno kolektyvus kuruojančios organizacijos: miesto kultūros skyrius, liaudies kūrybos namai, Kultūros ministerija.

1987 metais meno vadovas R. Tamutis, atšventęs savo 60-metį, vadovavimą kolektyvui perdavė G.Vėžauskui, o pats liko baletmeisteriu. Orkestro vadovu tapo A. Aušbalis, choreografe V. Petuškevičienė, vokalistų ir kanklininkių vadovė V. Jaučiorienė.

G. Vėžauskas, daug metų dirbęs ansamblyje, žinodamas visas darbo ir organizacines plonybes, savo entuziazmo ir profesionalumo dėka pakėlė ansamblį į naują aukštą pakopą. Šis meno vadovas, kuris pagal išsilavinimą buvo ne tik choreografas, bet ir muzikantas, labai įdomiai spręsdavo orkestrinių ir vokalinių kūrinių atlikimą, interpretacijas, asmeniškai dirbo su kaimo kapela.

Įdomu pažymėti, kad originali liaudiška kapela buvo sudaryta tik iš šokėjų, kurie buvo išmokyti muzikuoti, o jų atliekami kūriniai turėjo didelį pasisekimą. Koncertai stebino savo entuziazmu, muzikos, šokio ir režisūros sinteze.

Sąjūdžio laikais visas „Vingio“ kolektyvas įsijungė į plačią visuomeninė veiklą. Repeticijų tvarkaraštyje buvo parašyta, kad repeticijos vyksta prie Seimo rūmų, kur pagal grafiką dalyviai vienas kitą keitė tiek dienos, tiek nakties metu.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir prisitaikius prie naujų sąlygų, kolektyvas sumažėjo savo sudėtimi, bet ne veiklos apimtimi. Dalyvavo visuose miesto ir respublikos renginiuose, aktyviai koncertavo respublikoje, Kanadoje, Austrijoje, kitose šalyse.

Po 10-ies sudėtingų ir aktyvių veiklos metų, 1997 metais G. Vėžauskas atsisveikino su meno kolektyvu ir perėjo į verslo sritį. Teko ieškoti naujo vadovo.

Buvo pasirinkta jauna choreografė Rimutė Zaleckaitė.

Nors ji neturėjo darbo patirties su akademiniu jaunimu, savo atkaklumo ir pareigingumo dėka greitai įsisavino šią specifiką ir sėkmingai tęsia brandaus meno kolektyvo darbą.

„Vingio“ ansamblis kasmet išvyksta į festivalius, kuriuos rengia įvairios užsienio valstybių kultūros ministerijos, visuomeninės organizacijos, tarptautiniai susivienijimai, atitinkami kultūros fondai.

Kolektyvui teko dalyvauti festivaliuose, kartu su profesionalais atlikėjais. Jų tarpe „Vingis“ būdavo ne tik lygiavertis, bet ir lyderis. Kiekvienos išvykos į užsienį metu sėkmingai pasirodžius, gaudavome ne po vieną, o po kelis pakvietimus dar kitiems festivaliams. Šiuo metu, turėdamas galimybę pasirinkti, „Vingis“ kasmet vyksta ten, kur dar nebuvo arba kur festivaliai organizuojami tarptautinių organizacijų.

Nepriklausomybės metais „Vingis“ jau yra aplankęs Kanadą, Austriją, Vengriją, Italiją, Prancūziją, Belgiją, Portugaliją, Ukrainą, Rusiją ir daugelį kitų šalių kur koncertais garsindavo Lietuvą, savo universitetą, jų dvasinius lobius, aukštai laikydamas abi mums taip brangias vėliavas.

Iš viso ansamblis Lietuvoje ir užsienyje yra šokęs, dainavęs ir grojęs beveik 700 koncertų. Tiek žiūrovai, tiek specialistai žavisi „Vingio“ grakščiais, tematiniais, lyriškais ir dinamiškais šokiais.

VINGIO vadovai

  • 1962/63 Adomas Gineitis
  • 1966/67 orkestro vad. J. Mikolaitis, kanklininkių vad. A. Grajauskaitė
  • 1969.03.23 Kirilausko pirmasis koncertas
  • 1971.04 meno vad. A. Kirilauskas
  • 1972.01.01 meno vadovas Petras Repečka
  • 1972.05.09 meno vad. Birutė Navickaitė koncertmeisteris Juozas Gumauskas
  • 1974.09.02 meno vad. Ričardas Tamutis,
    orkestro vad. A. Jonušas
    vokalo vad. A. Pugžlys
    kanklių gr. Vad. A. Šapokaitė
    choreografai: G. Vėžauskas, V. Bukėnaitė
    koncertmeisteriai J. Gumauskas, A. Bateniūnas
  • 1988-01-03 meno vad. Gintautas Vėžauskas
    vyr. Choreografas R. Tamutis
    orkestro vad. Antanas Auškalnis
    choreografė Vilija Petruškevičienė
    vokalistų ir kanklių vad. Vida Jančiorienė
  • 1997- meno vad. Rimutė Zaleckaitė
    vyr. Choreografas R. Tamutis
    koncertmeisteris Robertas Stančiauskas
    orkestro vad. A. Jonušas
  • 2008 m. rugsėjis:
    Meno vadovė Rimutė Zaleckaitė
    Choreografas Donatas Šiniauskas
    Kapelos vadovas Antanas Jonušas
    Vokalo vadovas Zenius Sakalauskas
    Akompaniatorius Robertas Stančiauskas
  • 2011 m. balandis:
    Meno vadovė Rimutė Zaleckaitė
    Choreografas Donatas Šiniauskas
    Kapelos vadovas Kęstutis Lipeika
    Vokalo vadovas Zenius Sakalauskas
    Akompaniatorius Robertas Stančiauskas
  • 2015 m. spalis:
    Meno vadovė Rimutė Zaleckaitė
    Choreografas Donatas Šiniauskas
    Kapelos vadovas Kęstutis Lipeika
    Vokalo vadovas Martynas Vilpišauskas
    Akompaniatorė Milda Juciūtė
  • 2020 m. lapkritis:
    Meno vadovė Rimutė Zaleckaitė
    Choreografas Donatas Šiniauskas
    Kapelos vadovas Kęstutis Lipeika
    Vokalo vadovas Martynas Vilpišauskas
    Akompaniatorius Benediktas Bartulis

Andrius Volungevičius, Šarūnas Bakšys


 

R. Tamutis apie ansamblio Istoriją

Vilniuje įsteigus Kauno politechnikos instituto filialą, mokslo metus oficialiai pradėti reikėdavo rugsėjo 2 d. Rugsėjo 1 d. KPI ansamblis „Nemunas” koncertuodavo Kaune, o kitą dieną vykdavo į Vilnių – mokslo metų atidarymo šventę. Tokia situacija netenkino nei KPI Vilniaus filialo administracijos, nei studentų. Jie manė: negi mes patys negalime turėti tokio paties ar panašaus ansamblio. Taigi pirmieji entuziastai kreipėsi į valstybinio ansamblio „Lietuva” šokėją ir VVU ansamblio repetitorių A. Gineitį su siūlymu organizuoti liaudiškos pakraipos meno kolektyvą.

2015_tamutisTuo metu filiale jokių meno kolektyvų nebuvo. Ir esant ribotoms galimybėms, reikėjo pasikliauti tik šokių būrelio sukūrimu. Dešimt entuziastų, kuriems akomponavo J.Gumauskas, 1962 m. rudenį surengė pirmąjį koncertą. Nors visa apranga buvo skolinta, nes dar nebuvo darbo ir bendradarbiavimo su filialo padaliniais tradicijų, bet tai buvo didelio ir gražaus kelio pradžia. Pirmieji du sezonai buvo greičiau apsižvalgymo ir elementaraus „susicementavimo” metais.

Tuo metu užsienio kalbų katedroje dirbo buvęs valstybinio ansamblio muzikantas J.Mykolaitis, turintis darbo su mėgėjiškais meno kolektyvais patirties. Jo iniciatyvos ir didelių pastangų dėka buvo suburtas lietuvių liaudies instrumentų orkestras. 1965 metus, kada pirmą kartą šokėjai su orkestrantais surengė bendrą koncertą, galima laikyti antruoju gimimu. Koncertai tapo nuo nieko nepriklausomi. Tai jau buvo ansamblis. Prasidėjo intensyvi koncertinė veikla. Kolektyvas savarankiškai galėjo tenkinti instituto poreikius – mokslo metų atidarymo koncertai, renginiai abiturientams, dalyvavimas miesto ir respublikos apžiūrose. Buvo vykstama koncertuoti į Rygą ir Lvovą.

Per penkerius metus kolektyvas nuolat brendo. 1980 m. meno vadovas A. Gineitis ir orkestro vadovas J. Mykolaitis kolektyvą paliko, nes pirmasis pakeitė darbo profilį, pradėjo mokinti pramoginių šokių, o antrasis ėmė tvarkyti mokslo reikalu, tačiau jų indėlis kolektyvo brendimui buvo didelis ir neabejotinas.

Jiems išėjus meno vadovo pareigoms buvo pakviestas konservatorijos absolventas A. Kirilauskas, kuris neturėjo jokios organizacinio darbo patirties. Nors kūrybinių minčių ir netrūko, tačiau vadovauti kolektyvui, kuris tuo metu buvo vadinamas „liaudies meno ansambliu”, jam buvo pernelyg sunku. Tad nuo 1971 iki 1974 m. kolektyve pasikeitė keturi vadovai. Ir kai kuriems vadovaujant kolektyvas netgi nekoncertuodavo, išnyko ir orkestras.

1974 m. Vilniaus inžinerinio statybos instituto rektorato sprendimu buvo pakviesti net aštuoni nauji vadovai ir jiems iškeltas uždavinys atgaivinti ir išplėsti kolektyvą iki dainų ir šokių ansamblio lygio.

Pradėję vadovauti R. Tamutis, A. Jonušas, V. Pūgšlys, G. Vėžauskas, V. Bukėnaitė ir kiti vadovai nutarė, kad tai bus šokių ir dainų ansamblis, t. y. didesnę dalį sudarys šokiai. Ir jau tais pačiais metais gruodžio mėn. įvyko pirmasis koncertas, kuriame dalyvavo dvi šokėjų grupės, liaudies instrumentų orkestras, kaimo kapela, vyrų ir merginų vokaliniai ansambliai.

Buvo sudaryta 9 studentų valdyba, kuriai pavesta spręsti visus vidaus organizacinius klausimus, kontroliuoti dalyvių lankomumą, prižiūrėti ir tvarkyti repeticijų patalpas (o jų buvo net septynios). Valdybos pirmininkas tinkamai atstovaudavo ansambliui studentų organizacijose. Ši graži tradicija kiekvienais mokslo metais šiek tiek keisdavosi, įgaudama vis kitokių formų ir tęsiasi iki šių dienų.

Išaugusiam kolektyvui buvo patikimos vis svarbesnės užduotys: atstovauti ne tik institutui, bet ir Vilniaus miestui, respublikai. Koncertai respublikoje ir užsienyje – Vengrijoje, Jugoslavijoje, Anglijoje, Estijoje ir kitur – ne tik mobilizuodavo, bet užgrūdino tiek dalyvius, tiek ir vadovus.

1987 m. meno vadovas (atšventęs 60-metį) šias pareigas perdavė tuo metu buvusiam choreografui G. Vėžauskui. Daug metų dirbęs ansamblyje, žinodamas visas darbo ir organizacines plonybes, savo entuziazmo ir profesionalumo dėka jis pakėlė ansamblį į naują aukštą pakopą. Buvo koncertuota Kanadoje, Anglijoje ir kitose šalyse. Be koncertinės veiklos, meno vadovas, kuris pagal išsilavinimą buvo ne tik choreografas, bet ir muzikantas labai įdomiai spręsdavo orkestrinių ir vokalinių kūrinių atlikimą, interpretacijas, asmeniškai dirbo su kaimo kapela. Net šokėjai buvo išmokyti muzikuoti, o jų atliekami kūriniai turėjo didelį pasisekimą. Tinkamai buvo suderintas muzikavimas ir sceninis judesys. Toliau buvo plečiama ir tobulinama valdybos veikla, suteikta vis daugiau įgaliojimų. Tik valdybos narių ir aktyvistų jėgomis buvo suorganizuota kelionė į Austriją.

Labai gaila, kad meno vadovas pasinėrė į komercinę veiklą ir 1997 m. su ansambliu atsisveikino. Meno vadove buvo pakviesta dirbti jauna choreografė Rima Zaleckaitė.

Ilgametis ansamblio vadovas, choreografas

Ričardas Tamutis


Svajonės pildosi

Vadovauti ansambliui – kiekvieno choreografijos specialybės studento svajonė ir viltis. Deja, nekiekvieno svajonei lemta išsipildyti, todėl esu dėkinga likimui už šią dovaną. Dar daugiau – esu dėkinga vienam iš „Vingio” įkūrėjų, ilgamečiui ansamblio meno vadovui, mano dėstytojui Ričardui Tamučiui. Tai jis atkreipė į mane dėmesį, pakvietė, parodė pasitikėjimą, suteikė galimybę dirbti ir išreikšti save.

Kad ir kaipvadove būtų liūdna pripažinti, bet „Vingį” radau ne tokį, kokio tikėjausi. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje susipažinau su šiuo VISI ansambliu. Matydavau jį koncertuose, dainų šventėse. Ansamblis visada žavėjo savitumu ir tikra studentiška ugnele. Daug Lietuvos kolektyvų pavydėjo „Vingio” vaikinų. Atrodė, jog čia niekada nesunku surinkti ne vieną vyrų šokėjų grupę, muzikantus, netgi Artūro Noviko vadovaujamos vokalinės grupės sudėtyje ilgus metus buvo vien vaikinai.

Pradėjus dirbti vaizdas buvo visiškai kitoks. Į šokėjų repeticijas ateidavo 6 merginos ir 4 – 5 vaikinai, o muzikantams suskaičiuoti užteko ir vienos rankos pirštų, tiesa, ir tie jau buvo susiruošę išeiti. Netrukus sužinojau ir dar vieną naujieną: keičiantis meno vadovui palikti ansamblį buvo sumanę ir visi kiti jo vadovai. Tuo metu, reikia pripažinti, man buvo neramu. Ar tikrai užteks jėgų ir patirties pradėti viską iš pradžių?

Visų pirma negalėjau sutikti, kad išeitų vadovas R. Tamutis. Jo neblėstanti energija, patirtis, kūrybingumas man buvo atsidavimo darbui, kurį pasirinkau ir paskyriau savo gyvenimą, pavyzdys. Juk didžioji dalis repertuaro, kurį atliko „Vingis” visada būdavo sukurta choreografo R. Tamučio. Tai „Vingį” visada ir išskirdavo iš kitų kolektyvų. Ansambliui niekada netrūko repertuaro, nes sunku įsivaizduoti situaciją, kad vadovas negalėtų sukurti naujo šokio. R. Tamutis ir „Vingis” – tai vardai, kurie ilgus metus buvo, o man ir liks, neatsiejami vienas nuo kito. Ansamblį tai įpareigojo repertuare visada turėti šio choreografo kūrinių, kaip aukso fondą, juos saugoti ir populiarinti tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.

Lyg akmuo nuo širdies nukrito, kai vadovas sutiko dar pasilikti. Jam pasilikus, liko ir jo ilgamečiai kolegos: kapelos vadovas Antanas Jonušas ir nepakeičiamas žmogus ansamblyje – koncertmeisteris Robertas Stančiauskas. Iš ansamblio išėjo tik meno vadovas Gintautas Vėžauskas.

Vadovas pasiliko, bet ne mažiau svarbu buvo sužinoti studentų nuomonę. Kodėl ansamblis taip sumažėjo, kokios priežastys verčia jaunimą išeiti ir ko jie tikisi pasikeitus meno vadovui? Pokalbiuose su jais supratau, kad ansamblis per ilgai „verda tik savo sultyse”, jog pabodo suktis tik tarp universiteto sienų, o būdami tarp kitų šokėjų, jie nebesididžiuoja savimi. Tai suprasti nebuvo sunku. Ansamblis seniai nebuvo išvykęs su koncertine kelione į užsienį, seniai nedalyvavo didesniuose renginiuose ir koncertuose, kuriuose užimtų deramą vietą ir tuo galėtų didžiuotis. O ir ansamblio materialinė bazė optimizmo nekėlė. Vieni koncertiniai kostiumai siūti prieš 20-30 metų, o kiti gauti dalyvaujant respublikinėse dainų šventėse, tai yra sukurti masinei gamybai, „štampuoti” – taip juos vadindavo vadovai ir skirti šokti stadionuose. Ansambliui garbės tai nedarė. Nuo ilgo naudojimo, skalbimo, valymo kostiumai susidėvėjo, sudilo, susitraukė, o apie avalynę net kalbėti nereikia, nes jos išvis nebuvo. Dar sunkesnė padėtis buvo su instrumentais. Vienų mačiau tik liekanas, o kitiems reikėjo kapitalinio remonto. Todėl supratau, kad priimti į ansamblį galėsime tik tuos, kurie galės atsinešti savąjį muzikos instrumentą, o taip prisivilioti jaunimą yra dar sunkiau. O šokėjus teks išmokyti ne tik šokti, bet ir siūti, lopyti, adyti ir kiek įmanoma saugoti bei prižiūrėti tai, kas dar liko.

Pirmasis mano pavasaris „Vingyje” baigėsi, studentai išsiskirstė po namus atostogauti. Visą vasarą aš gyvenau mintimi, kaip rudenį reikės pradėti naują darbo sezoną, ar sugrįš studentai, ar jie manimi patikės. Rugpjūčio mėnesį vadovas R. Tamutis pakvietė mane atvykti į Aukštadvarį, į „Vingio” vasaros stovyklą. Sutikau, bet vykti buvo nejauku. Jaučiausi svetima, todėl nežinojau, kaip elgtis. Bet „senių” suvažiavime buvau sutikta labai maloniai ir tuoj pat gavau vingiečių krikštą. Ši savaitė Aukštadvaryje privertė mane galutinai apsispręsti, kad verta likti „Vingyje” ir jam padėti. Juk, tikrai, nedaug ansamblių Lietuvoje turi tokias gražias tradicijas, kai kiekvieną vasarą pirmą rugpjūčio savaitgalį į Aukštadvarį atvyksta visi, kas laiko save vingiečiais. Atvyksta su šeimomis, su savo atžalomis. Tai primena didelės giminės susitikimą, kai susirenka kelios kartos. Ir jiems malonu susitikti, malonu bendrauti, smagu matyti ir krikštyti jauniausią ansambliečių kartą. Per naktis prie laužo netyla muzika ir bendra daina. Atrodo, kad būtent šio, visų kartų vingiečių, laužo šiluma ir palaiko ansamblį,neleidžia išnykti jo tradicijoms. Kartu praleistos akimirkos įstringa „fuksų” atmintyje, o laužo šiluma ilgai šildo sielą.

Atėjus rudeniui sėdėti ir galvoti apie sunkumus nebuvo kada, reikėjo dirbti. O darbo daug – laukė sunkūs metai. Per rugsėjį, spalį ansamblis tik rinkosi, o gruodžio mėnesio viduryje laukė didelis išbandymas – vadovo 70-mečio, ansamblio 35-mečio koncertas. Kadangi daugiausia gyvavimo metų ansambliui vadovavo R. Tamutis, vadovui maloniai sutikus, šios sukaktys buvo švenčiamos kartu. Savarankiškai surengti koncertą jubiliejaus proga ansamblis dar negalėjo, todėl koncerte „Vingis” dalyvavo kartu su daugeliu kitų Lietuvos šokių ansamblių, taigi deramai pasirodyti tame koncerte buvo dar svarbiau. Malonu buvo matyti, kaip žiūrovus nustebino „Vingio” pasirodymas scenoje. Jam grojo nemažas muzikantų būrys, o scenoje sukosi 12 šokėjų porų. Scenos šviesoje švytėjo ir keitėsi šokėjų rūbų spalvos. Atrodė, jog žiūrovai to nesitikėjo. Šventė buvo nuostabi. Ansamblis buvo dėkingas ir savo „seniams”, kurie surengė puikų vakarą ir vaišes jubiliejaus proga (nesvarbu, kad pirma buvo vaišės, o po to – koncertas).

Nespėjus atsipeikėti, po jubiliejaus laukė tradicinis Vilniaus šokių ansamblių pasirodymas Akademiniame dramos teatre, skirtas Vasario 16-ąjai, o paskui reikėjo skubėti ruoštis Pasaulio lietuvių dainų šventei. Pabaigus tokį sunkų sezoną, kupiną darbo, nerimo ir džiaugsmo ansamblis buvo vertas didelės dovanos ir ta dovana tapo kelionė į Belgiją. Šioje kelionėje buvo apstu nuostabių akimirkų. Joje aš supratau, kad didžiuojuosi „Vingio” grupe, su kuria praleidau pirmuosius darbo ansamblyje metus. Įvertinau jų nuoširdumą, kultūringumą, paprastumą bendraujant su kitais žmonėmis. Festivalyje ansambliečius visi labai mylėjo, o jie puikiai atstovavo savo šaliai.

Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Jau praeityje liko Gaudeamus šventė, kelionės į tarptautinį festivalį Ukrainoje, dalyvavimas pirmajame respublikiniame abiturientų pokylyje Sporto rūmuose, studentiškas pavasaris Šiauliuose ir daug mažesnių koncertų. Belieka pasidžiaugti, kad dabar ansamblyje jau yra dvi savarankiškos šokėjų grupės, aštuonių muzikantų kapela, tik gaila kad dėl sunkios universiteto materialinės padėties teko atsisveikinti su iš naujo pradėta kurti vokaline grupe.

„Vingis” gyvas ir manau jis gyvuos dar ilgai, nes yra jaunas, pilnas ryžto ir svajonių. Jam tik kartais reikia truputį padėti ir aš visada esu pasiruošusi tai padaryti. Norėčiau, kad dalyviai didžiuotųsi savo ansambliu, kuriame yra laukiami, nes tik čia suras tikrus draugus ir maloniai praleis laiką. Norėčiau, kad vingietis vingietį visada suprastų ir, kaip sako ansambliečiai lai „Vingis” būna ne tik ansamblis, bet gyvenimo būdas.

O pabaigti norėčiau žodžiais iš šokio, kuriuo „Vingis“ baigia savo koncertus:

Dunda būgnai, groja dūdos, neramus jaunųjų būdas –
Šimtas kojų ugnį skelia, jaunystėlei duokit kelią!
Virpa sienos, dreba grindys, jaunos akys laime spindi!
Skrieja poros, vėjas ūžia, ei valio šviesi daluže!

Ansamblio meno vadovė
Rimutė Zaleckaitė